Jau 50 me­tų,kai įkur­ta Dai­lės mo­kyk­la

Kul­tū­riš­kai įvai­ria­me Drus­ki­nin­kų mies­te gau­su erd­vių, ku­rio­se vei­kia me­no žmo­nės. Bet­gi jei pa­klaus­tu­me, kas bu­vo tie pir­mei­viai, įkū­rę Dai­lės mo­kyk­lą, ko ge­ro, te­ktų pa­si­dai­ry­ti, pa­klau­si­nė­ti, dar­gi gūž­tel­ti pe­čiais ir nu­ei­ti sa­vais ke­liais. Mū­sų mies­to kul­tū­ros sklei­dė­jai, da­ly­viai ir, ži­no­ma, Dai­lės mo­kyk­los įkū­rė­jai. Žmo­nės, nes­to­ko­ję ent­uziaz­mo, am­bi­ci­jų ir ryž­to įkur­ti to­kią mo­kyk­lą Drus­ki­nin­kuo­se. Jų, tų ent­uzias­tų pir­mei­vių,  bu­vo ne taip ir daug.  El­ma Štur­mai­tė, Al­fon­sas Šu­liaus­kas, Adel­ber­tas Ne­dzels­kis, Ro­ber­tas Žu­kaus­kas.

Druskininkų dailės mokyklos pirmoji laida su mokytojais 1980 m.

 Šiuo me­tu gy­vai da­li­juo­si įspū­džiais su El­ma Štur­mai­te. Ko­dėl bū­tent su ja? Dėl la­bai ob­jek­ty­vios prie­žas­ties – tik ji vie­na li­ku­si gy­va. Ki­ti jau am­ži­nat­vė­je. Be­je, ir dėl sub­jek­ty­vios prie­žas­ties ma­no pa­si­rin­ki­mas lik­tų toks pat. La­bai ver­ti­nu El­mos kū­ry­bą, ga­liu sto­vė­ti prie jos ak­va­re­lės, gro­žė­tis, mąs­ty­ti ir ego­is­tiš­kai im­ti sau tas spal­vas, dry­žių kryp­tį, fan­ta­zi­jos drą­są, pla­čias in­terp­re­ta­ci­jos ga­li­my­bes bei ap­tik­ti  ki­tų pri­va­lu­mų.

 Tuo­met ji bu­vo jau­na, iš to­li at­vy­ku­si, nu­si­tei­ku­si kal­nus nu­vers­ti dėl to, kad mies­te, ku­ria­me pra­dė­jo pro­fe­si­nį star­tą, bū­tų įkur­ta Dai­lės mo­kyk­la. At­si­sa­kiu­si ki­tų pa­sky­ri­mo vie­tų – tarp jų ir Vil­niaus – jau­na, ga­bi, pe­rspek­ty­vi dai­lės mo­ky­to­ja at­vy­ko į Drus­ki­nin­kus pra­dė­ti dirb­ti. Už­mo­jų bū­ta di­de­lių, o emo­ci­nis in­te­lek­tas pul­sa­vo pa­si­ti­kė­ji­mu ir gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu, kad ki­taip ir bū­ti ne­ga­li!

Dailės mokytoja Elma Šturmaitė mokinių pusmečio darbų peržiūroje 2011 m.

Dailės pamoka M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje

Šiuo me­tu El­ma Štur­mai­tė di­des­nę sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį pra­gy­ve­nu­si Drus­ki­nin­kuo­se, o jos ži­no­mu­mas kas­met pra­džiu­gi­na nau­jais kū­ry­bos pus­la­piais. Ma­lo­nu kal­bin­ti El­mą, kar­tu su ja at­vers­ti la­bai svar­bų me­no is­to­ri­jos pus­la­pį. Pir­mo­sios Dai­lės mo­kyk­los įkū­ri­mą Drus­ki­nin­kuo­se.

 Tra­di­ciš­kai ski­riu de­šimt klau­si­mų, ga­lin­čių  mums at­ver­ti ryš­kiau­sius pri­si­mi­ni­mus. Jų vi­sų ,,ir į jau­čio odą ne­su­ra­šy­tum.“

 - Te­pra­by­la skai­čiai. Kiek me­tų esa­te, ku­ria­te, dar­buo­ja­tės mū­sų mies­te ir kaip čia at­si­dū­rė­te?

- Ly­giai pen­kias­de­šimt tre­ji. Tuoj po pa­sky­ri­mo. Tie­są pa­sa­kius, ma­ne si­un­tė dirb­ti į Vil­nių, si­ū­lė lik­ti Šiau­liuo­se. Ne­su­ti­kau. Tur­būt jau­nat­viš­kas mak­si­ma­liz­mas pa­a­ki­no  pra­dė­ti nuo pat pra­džių. Vyk­ti ten, kur dar nė­ra to­kios mo­kyk­los. Bai­gu­si stu­di­jas tuo­me­ti­nia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, Dai­lės sky­riu­je, 1973 me­tais ir at­va­žia­vau į Drus­ki­nin­kus.

- Kur pir­miau­sia krei­pė­tės?

- Dau­giau­sia ti­kė­jau­si iš Švie­ti­mo sky­riaus.  Ten ir nu­ė­jau.

-  Kaip bu­vo su­rea­guo­ta į jū­sų pra­šy­mą?

- Bu­vau kant­riai iš­klau­sy­ta.  Iš da­bar­ti­nės lai­ko pe­rspek­ty­vos toks   iš­klau­sy­mas su­tei­kė vil­čių.  Aiš­ki­nau sa­vo sva­jo­nę:  kaip mies­tui rei­kia dai­lės mo­kyk­los, kaip sklei­sis ga­bių mo­ki­nių ta­len­tai, kaip ši įstai­ga  pra­tur­tins mies­to kul­tū­ri­nį vei­dą. At­sa­ky­mas bu­vo kiek ne­ti­kė­tas. Ve­dė­jas nu­si­šyp­so­jo ir ta­rė: ,,Man tų mo­kyk­lų ir rū­pes­čių - va tiek. Kam rei­kia dar vie­nos at­ski­ros?“

- Ką vei­kė­te to­liau, kai ent­uziaz­mą kiek pri­blė­si­no?

- Ta­da pa­ti sa­vęs pa­klau­siau: ne­jau­gi tai vis­kas? Kas čia spren­džia mies­to rei­ka­lus? Su­ma­niau kreip­tis į KP ko­mi­te­tą. Ten su­tik­ta pir­ma dar­buo­to­ja, iš­klau­si­nė­ju­si, ko­kiu rei­ka­lu at­ė­jau, pa­sa­kė: ,,Mies­tas ne­tu­ri pio­nie­rių na­mų, o tu no­ri dai­lės mo­kyk­los.“

- Ko­kią sa­va­ran­kiš­kos, ne­le­ga­lios  veik­los kryp­tį tuo­met pa­si­rin­ko­te?

- At­vy­ku­si pa­gal pa­sky­ri­mą dirb­ti į Drus­ki­nin­kų pir­mą vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, net­ru­kus bu­vau pa­kvies­ta pas dai­li­nin­ką Al­fon­są Šu­liaus­ką su­si­pa­žin­ti su  jo veik­la. Dai­li­nin­kas pa­si­ū­lė man pri­si­jung­ti prie ben­dros mies­to dai­li­nin­kų veik­los. Tuo me­tu  A. Šu­liaus­kas va­do­va­vo ne tik Me­no ga­mi­nių įmo­nės kū­ry­bi­nei gru­pei, bet ir mies­to dai­li­nin­kų veik­lai. Tai bu­vo svar­bi ir pa­ti­ki­ma as­me­ny­bė. Ra­do­si ir ki­tas ben­dra­min­tis – Ro­ber­tas Žu­kaus­kas. Jis jau bu­vo įkū­ręs vai­kų dai­lės bū­re­lį, sėk­min­gai dir­bo, tu­rė­jo pla­čių už­mo­jų ir no­ro įkur­ti vai­kų dai­lės ga­le­ri­ją Drus­ki­nin­kuo­se.  Ne­li­ko abe­jin­gas ir mums – ati­da­vė sa­vo vie­ną mo­ki­nių gru­pę ku­ria­ma­jai Dai­lės mo­kyk­lai.

- Tuo me­tu vis dar dir­bo­te I vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Ką su­ma­nė­te veik­ti to­liau?

- Po ne­sėk­min­gų ban­dy­mų dėl Dai­lės mo­kyk­los su­pra­tau, kad vie­nas lau­ke – ne ka­rys. No­rint ko nors pa­si­ek­ti, rei­kia dau­giau ben­dra­min­čių, rei­kia aiš­kes­nių pla­nų. Ta­da vėl krei­piau­si į dai­li­nin­ką  A. Šu­liaus­ką, įti­ki­nė­jau, ko­dėl rei­ka­lin­ga to­kia mo­kyk­la Drus­ki­nin­kų mies­tui. Dai­li­nin­kas iš­klau­sė ir už­da­vė man 3 klau­si­mus:  o kas ją kurs? At­sa­kiau: Jūs, aš, pa­kvie­sim A.Ne­dzels­kį. Iš kur mo­ki­nių gau­sim? Vėl at­sa­kiau: R.Žu­kaus­kas tu­ri dai­lės bū­re­lio gru­pę, aš mo­kyk­lo­je su­reng­siu sto­jan­čių­jų į dai­lės mo­kyk­lą gru­pę. Kas dirbs mo­kyk­lo­je? At­sa­kiau: Jūs pie­ši­mą, aš – ta­py­bą, A. Ne­dzels­kis  dai­lės is­to­ri­ją, o skulp­tū­rai, kom­po­zi­ci­jai ra­sim žmo­nių jū­sų kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je. Dai­li­nin­kas  A. Šu­liaus­kas ir sa­ko – „rei­kia pa­gal­vo­ti“. Po dvie­jų sa­vai­čių at­ė­jo  ge­ra ži­nia, kad vis­gi rei­kia pa­ban­dy­ti.

- Kaip tuo­met dir­bo­te, ne­tu­rė­da­mi pas­to­vios ,,vie­tos po sau­le“?

- A. Šu­liaus­kas jau ak­ty­viai įsi­jun­gė į mo­kyk­los kū­ri­mo veik­lą, daž­nai kvie­tė­me su­si­rin­ki­mus, su­komp­lek­ta­vo­me dvi kla­ses, pa­si­skirs­tėm pa­mo­kų krū­vį, iš­pra­šė­me įvai­rių lais­vų pa­tal­pų mies­te: lif­ti­nin­ko kam­ba­rį, dvi pa­tal­pas sta­ty­bos val­dy­bos pus­rū­sy­je, muzi­kos mo­kyk­la lai­ki­nai pa­sko­li­no vie­ną kla­sę. Ki­lo ge­ra idė­ja – įjung­ti į mo­kyk­los kū­ri­mo pro­ce­są mo­ki­nių tė­ve­lius. Bu­vo iš­rink­tas ak­ty­vių ir veik­lių tė­vų ko­mi­te­tas, ku­ris la­bai daug pri­si­dė­jo prie mo­kyk­los gy­va­vi­mo.

 Taip ir dir­bo­me – kas kur, ke­liuo­se pas­ta­tuo­se, dar ne­tu­rė­da­mi ofi­ci­a­laus sta­tu­so. Tik ge­ro­kai vė­liau su­pra­to­me, koks svar­bus bu­vo šis veik­los tarps­nis. Per tuos dve­jus moks­lo me­tus mū­sų ent­uziaz­mo dė­ka  bu­vo ku­ria­ma dai­lės mo­kyk­los dva­sia. Ne­bu­vo pas­ta­to, bet gy­va­vo idė­ja, ku­ri pra­šė­si įsi­kū­ni­ji­mo. Pri­va­lu pa­mi­nė­ti ir tuos pir­muo­sius pe­da­go­gus, ku­rie au­ko­jo sa­vo lai­ką, be at­ly­gio dirb­da­mi iš idė­jos: O. Rai­lie­nė, E.Štur­mai­tė, R.Mic­ke­vi­čie­nė, M. Liut­kie­nė, A. Šu­liaus­kas, A. Ne­dzels­kis, Z.Ju­re­vi­čius, P. Vit­kus. Mo­ki­nių su­si­rin­ko  A kla­sė­je – 13, B kla­sė­je- 12.

- Kaip se­kė­si dirb­ti to­kio­mis są­ly­go­mis?

- Pri­si­me­nu, kaip mo­ki­nys nuo pa­miš­kės iki de­vy­naukš­čio at­ei­na ant pe­čių už­si­kė­lęs kė­dę, kad tu­rė­tų ant ko at­si­sės­ti, kaip ir po pa­mo­kos pa­rei­na na­mo. Veik­lūs tė­ve­liai sku­biai su­ra­do me­džia­gų ir su­meist­ra­vo suo­lus, kad ga­lė­tu­me pa­to­giau  įsi­tai­sy­ti. Ge­ru oru dir­bo­me lau­ke, stu­di­ja­vo­me gam­tą. Mo­ki­niai bu­vo ge­ra­no­riš­ki, su­pra­to ir mo­ky­mo­si dar­bo są­ly­gas - vie­ni­jo ben­dras tiks­las, ben­dri si­e­kiai.

- O kaip at­ly­gi­ni­mai?

-  Ap­ie at­ly­gi­ni­mą ne­kal­bė­kim – jo pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo. Tu­rė­jo at­ei­ti lai­kas, kad šis mū­sų ,,ne­le­ga­lus“ triū­sas įsi­kū­ny­tų  ir tap­tų  ofi­ci­a­lia mo­kyk­la. Su tvir­tais pa­ma­tais, si­e­no­mis, lan­gais ir vi­sa ki­ta, ko rei­kia šiuo­lai­ki­nei mo­kyk­lai. Bet­gi taip ir įvy­ko. Ži­no­ma, ne iš kar­to, lyg bur­tų laz­de­le mos­te­lė­jus. Mū­sų ne­o­fi­ci­a­li mo­kyk­la bu­vo tvir­ta,  sto­jan­čių­jų vis dau­gė­jo, to­dėl pri­rei­kė dau­giau pa­tal­pų. Per tuos dve­jus me­tus įro­dė­me, kad vi­sa tai rim­ta ir rei­ka­lin­ga. Ant­rais  me­tais į mo­kyk­los kū­ri­mo rei­ka­lus bu­vo pa­kvies­tas mies­to vyr. ar­chi­tek­tas R. Mic­ke­vi­čius. Jis su­ti­ko bū­ti ne­o­fi­ci­a­liu pir­muo­ju dai­lės mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi. Veik­lių, ne­a­be­jin­gų me­nui drus­ki­nin­kie­čių dė­ka jau 50 me­tų sėk­min­gai gy­vuo­ja  Drus­ki­nin­kų vai­kų dai­lės mo­kyk­la, gar­baus dai­li­nin­ko su­ti­ki­mu pa­va­din­ta Vy­tau­to Ka­zi­mie­ro Jo­ny­no var­du ir šiuo me­tu įvar­dy­ta kaip Drus­ki­nin­kų M.K.Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­la.

- Ačiū už po­kal­bį. Lauk­si­me pa­va­sa­rio, kai pa­pras­tai iš­vys­ta­me nau­ją Jū­sų pa­ro­dą.

Iza­be­lė Ūsie­nė