Kultūriškai įvairiame Druskininkų mieste gausu erdvių, kuriose veikia meno žmonės. Betgi jei paklaustume, kas buvo tie pirmeiviai, įkūrę Dailės mokyklą, ko gero, tektų pasidairyti, paklausinėti, dargi gūžtelti pečiais ir nueiti savais keliais. Mūsų miesto kultūros skleidėjai, dalyviai ir, žinoma, Dailės mokyklos įkūrėjai. Žmonės, nestokoję entuziazmo, ambicijų ir ryžto įkurti tokią mokyklą Druskininkuose. Jų, tų entuziastų pirmeivių, buvo ne taip ir daug. Elma Šturmaitė, Alfonsas Šuliauskas, Adelbertas Nedzelskis, Robertas Žukauskas.
Šiuo metu gyvai dalijuosi įspūdžiais su Elma Šturmaite. Kodėl būtent su ja? Dėl labai objektyvios priežasties – tik ji viena likusi gyva. Kiti jau amžinatvėje. Beje, ir dėl subjektyvios priežasties mano pasirinkimas liktų toks pat. Labai vertinu Elmos kūrybą, galiu stovėti prie jos akvarelės, grožėtis, mąstyti ir egoistiškai imti sau tas spalvas, dryžių kryptį, fantazijos drąsą, plačias interpretacijos galimybes bei aptikti kitų privalumų.
Tuomet ji buvo jauna, iš toli atvykusi, nusiteikusi kalnus nuversti dėl to, kad mieste, kuriame pradėjo profesinį startą, būtų įkurta Dailės mokykla. Atsisakiusi kitų paskyrimo vietų – tarp jų ir Vilniaus – jauna, gabi, perspektyvi dailės mokytoja atvyko į Druskininkus pradėti dirbti. Užmojų būta didelių, o emocinis intelektas pulsavo pasitikėjimu ir giliu įsitikinimu, kad kitaip ir būti negali!
Šiuo metu Elma Šturmaitė didesnę savo gyvenimo dalį pragyvenusi Druskininkuose, o jos žinomumas kasmet pradžiugina naujais kūrybos puslapiais. Malonu kalbinti Elmą, kartu su ja atversti labai svarbų meno istorijos puslapį. Pirmosios Dailės mokyklos įkūrimą Druskininkuose.
Tradiciškai skiriu dešimt klausimų, galinčių mums atverti ryškiausius prisiminimus. Jų visų ,,ir į jaučio odą nesurašytum.“
- Teprabyla skaičiai. Kiek metų esate, kuriate, darbuojatės mūsų mieste ir kaip čia atsidūrėte?
- Lygiai penkiasdešimt treji. Tuoj po paskyrimo. Tiesą pasakius, mane siuntė dirbti į Vilnių, siūlė likti Šiauliuose. Nesutikau. Turbūt jaunatviškas maksimalizmas paakino pradėti nuo pat pradžių. Vykti ten, kur dar nėra tokios mokyklos. Baigusi studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute, Dailės skyriuje, 1973 metais ir atvažiavau į Druskininkus.
- Kur pirmiausia kreipėtės?
- Daugiausia tikėjausi iš Švietimo skyriaus. Ten ir nuėjau.
- Kaip buvo sureaguota į jūsų prašymą?
- Buvau kantriai išklausyta. Iš dabartinės laiko perspektyvos toks išklausymas suteikė vilčių. Aiškinau savo svajonę: kaip miestui reikia dailės mokyklos, kaip skleisis gabių mokinių talentai, kaip ši įstaiga praturtins miesto kultūrinį veidą. Atsakymas buvo kiek netikėtas. Vedėjas nusišypsojo ir tarė: ,,Man tų mokyklų ir rūpesčių - va tiek. Kam reikia dar vienos atskiros?“
- Ką veikėte toliau, kai entuziazmą kiek priblėsino?
- Tada pati savęs paklausiau: nejaugi tai viskas? Kas čia sprendžia miesto reikalus? Sumaniau kreiptis į KP komitetą. Ten sutikta pirma darbuotoja, išklausinėjusi, kokiu reikalu atėjau, pasakė: ,,Miestas neturi pionierių namų, o tu nori dailės mokyklos.“
- Kokią savarankiškos, nelegalios veiklos kryptį tuomet pasirinkote?
- Atvykusi pagal paskyrimą dirbti į Druskininkų pirmą vidurinę mokyklą, netrukus buvau pakviesta pas dailininką Alfonsą Šuliauską susipažinti su jo veikla. Dailininkas pasiūlė man prisijungti prie bendros miesto dailininkų veiklos. Tuo metu A. Šuliauskas vadovavo ne tik Meno gaminių įmonės kūrybinei grupei, bet ir miesto dailininkų veiklai. Tai buvo svarbi ir patikima asmenybė. Radosi ir kitas bendramintis – Robertas Žukauskas. Jis jau buvo įkūręs vaikų dailės būrelį, sėkmingai dirbo, turėjo plačių užmojų ir noro įkurti vaikų dailės galeriją Druskininkuose. Neliko abejingas ir mums – atidavė savo vieną mokinių grupę kuriamajai Dailės mokyklai.
- Tuo metu vis dar dirbote I vidurinėje mokykloje. Ką sumanėte veikti toliau?
- Po nesėkmingų bandymų dėl Dailės mokyklos supratau, kad vienas lauke – ne karys. Norint ko nors pasiekti, reikia daugiau bendraminčių, reikia aiškesnių planų. Tada vėl kreipiausi į dailininką A. Šuliauską, įtikinėjau, kodėl reikalinga tokia mokykla Druskininkų miestui. Dailininkas išklausė ir uždavė man 3 klausimus: o kas ją kurs? Atsakiau: Jūs, aš, pakviesim A.Nedzelskį. Iš kur mokinių gausim? Vėl atsakiau: R.Žukauskas turi dailės būrelio grupę, aš mokykloje surengsiu stojančiųjų į dailės mokyklą grupę. Kas dirbs mokykloje? Atsakiau: Jūs piešimą, aš – tapybą, A. Nedzelskis dailės istoriją, o skulptūrai, kompozicijai rasim žmonių jūsų kūrybinėje grupėje. Dailininkas A. Šuliauskas ir sako – „reikia pagalvoti“. Po dviejų savaičių atėjo gera žinia, kad visgi reikia pabandyti.
- Kaip tuomet dirbote, neturėdami pastovios ,,vietos po saule“?
- A. Šuliauskas jau aktyviai įsijungė į mokyklos kūrimo veiklą, dažnai kvietėme susirinkimus, sukomplektavome dvi klases, pasiskirstėm pamokų krūvį, išprašėme įvairių laisvų patalpų mieste: liftininko kambarį, dvi patalpas statybos valdybos pusrūsyje, muzikos mokykla laikinai paskolino vieną klasę. Kilo gera idėja – įjungti į mokyklos kūrimo procesą mokinių tėvelius. Buvo išrinktas aktyvių ir veiklių tėvų komitetas, kuris labai daug prisidėjo prie mokyklos gyvavimo.
Taip ir dirbome – kas kur, keliuose pastatuose, dar neturėdami oficialaus statuso. Tik gerokai vėliau supratome, koks svarbus buvo šis veiklos tarpsnis. Per tuos dvejus mokslo metus mūsų entuziazmo dėka buvo kuriama dailės mokyklos dvasia. Nebuvo pastato, bet gyvavo idėja, kuri prašėsi įsikūnijimo. Privalu paminėti ir tuos pirmuosius pedagogus, kurie aukojo savo laiką, be atlygio dirbdami iš idėjos: O. Railienė, E.Šturmaitė, R.Mickevičienė, M. Liutkienė, A. Šuliauskas, A. Nedzelskis, Z.Jurevičius, P. Vitkus. Mokinių susirinko A klasėje – 13, B klasėje- 12.
- Kaip sekėsi dirbti tokiomis sąlygomis?
- Prisimenu, kaip mokinys nuo pamiškės iki devynaukščio ateina ant pečių užsikėlęs kėdę, kad turėtų ant ko atsisėsti, kaip ir po pamokos pareina namo. Veiklūs tėveliai skubiai surado medžiagų ir sumeistravo suolus, kad galėtume patogiau įsitaisyti. Geru oru dirbome lauke, studijavome gamtą. Mokiniai buvo geranoriški, suprato ir mokymosi darbo sąlygas - vienijo bendras tikslas, bendri siekiai.
- O kaip atlyginimai?
- Apie atlyginimą nekalbėkim – jo paprasčiausiai nebuvo. Turėjo ateiti laikas, kad šis mūsų ,,nelegalus“ triūsas įsikūnytų ir taptų oficialia mokykla. Su tvirtais pamatais, sienomis, langais ir visa kita, ko reikia šiuolaikinei mokyklai. Betgi taip ir įvyko. Žinoma, ne iš karto, lyg burtų lazdele mostelėjus. Mūsų neoficiali mokykla buvo tvirta, stojančiųjų vis daugėjo, todėl prireikė daugiau patalpų. Per tuos dvejus metus įrodėme, kad visa tai rimta ir reikalinga. Antrais metais į mokyklos kūrimo reikalus buvo pakviestas miesto vyr. architektas R. Mickevičius. Jis sutiko būti neoficialiu pirmuoju dailės mokyklos direktoriumi. Veiklių, neabejingų menui druskininkiečių dėka jau 50 metų sėkmingai gyvuoja Druskininkų vaikų dailės mokykla, garbaus dailininko sutikimu pavadinta Vytauto Kazimiero Jonyno vardu ir šiuo metu įvardyta kaip Druskininkų M.K.Čiurlionio meno mokykla.
- Ačiū už pokalbį. Lauksime pavasario, kai paprastai išvystame naują Jūsų parodą.
Izabelė Ūsienė