Rugsėjo 23-ąją nepriklausomos kultūros Lelija patalpose V.Kudirkos gatvėje 39 atidarant Istorijų kavinę lankytojų nestigo. Ko gero, suintrigavo išankstiniai kvietimai socialiniuose tinkluose susitikti neįprastoje kavinėje, kur prie nemokamo arbatos ar kavos puodelio vaišinamasi ne maistu, o istorijomis, nuosavomis bei kitų žmonių. Dalijimasis istorijomis, be abejo, įtraukia į pokalbį, suartina mažai pažįstamus arba visiškai nepažįstamus žmones. Istorijų kavinėje taipogi galima tiesiog klausytis - kiekvienas dalyvauja tiek, kiek pageidauja.
Pirmajame susitikime Istorijų kavinėje
Projekto autorius, dramaturgas, teatro režisierius ir aktorius Justas Tertelis pirmojo susitikimo dalyviams priminė, kad visi mes nešiojamės labai daug įdomių istorijų, kuriomis pasidalinti neturim palankios erdvės ar nėra kam jas papasakoti. Išvardijo sukurtus spektaklius, kurie gimė būtent iš nugirstų istorijų. Domėdamasis kultūros ir kūrybingumo ugdymu mokyklose, atrado, jog Vakaruose istorijų pasakojimo tradicija yra dar labai gaji. Ten yra klubai, kur žmonės vakarais susirenka susipažinti su nepažįstamaisiais ir pasidalinti savo istorijomis. Juolab ekranų amžiuje retėja akimirkų, kai galima su žmogumi susėsti ir betarpiškai pasišnekėti. J.Tertelis neatmetė galimybės, kad čia išgirstą istoriją galbūt vienądien papasakos profesionalūs aktoriai.
J.Tertelis kaip režisierius sugalvojo keletą pakvietimų. Kadangi prie stalų dažniausiai susėdę pažįstami asmenys, pakvietė palinkėti vieni kitiems gražaus vakaro ir persėsti prie kito stalo. Pasisukti į kairę ir dešinę, sužinoti naujo pažįstamo vardą, užrašyti jį ant lipnios juostelės ir leisti ją tam asmeniui pačiam prisiklijuoti. Sužinoti ne tik naujo pažįstamo vardą, bet ir kuo jis užsiima, ar druskininkietis, ar atvažiavęs, kodėl žmogus čia užsuko ir kt. Po užstalės pažinčių režisierius Justas pasiteiravo, kaip susipažinusieji vienas kitam atsakė į klausimą, ko tikėdamiesi užsuko į šį renginį? Vyravo atsakymai – smalsumas, Justo kaip įdomios asmenybės trauka bei gera reklama socialiniuose tinkluose.
Kitas susitikimo žingsnis pavadintas istorijų pasivaikščiojimu, t.y. pakylama iš užstalės ir prieinama susipažinti su mažiausiai pažįstamu žmogumi pradedant nuo savo vardo istorijos, kaip jį gavo, ką jis reiškia, koks santykis su juo... Tolimesnė renginio eiga – dar vienas priėjimas prie mažiau pažįstamo asmens susipažįstant ir sužinant per dvi minutes, kokį ryškų nutikimą patyrė šią vasarą. Vėlėliau J.Tertelis paragino susitikimo dalyvius prisiminti įdomų pasakotoją ir jo išsakytą istoriją, kuria galėtų pasidalinti su šalia esančiais. Istorijų kavinės lankytojai pasikliovė pakartotiniu vedėjo Justo pasiūlymu susitikti su dar vienu žmogumi 3 minučių pokalbiui apie posakius ir patarimus, kokiais gyvenime vadovaujasi, kurie suveikia ir kas juos davė. „Norim ar nenorim vienaip ar kitaip gyvenime išsigryniname kažkokius principus, kuriais vadovaujamės,“- tęsė Justas, žadindamas smalsumą, kokia išmintimi čionykščiai pašnekovai vadovaujasi.
Išklausęs kavinės lankytojų viešus atsakymus, ką įdomaus pokalbių metu išgirdo, renginio režisierius priminė Istorijų kavinės pagrindinius principus: kiekvienas yra istorijų pasakotojas, net jei apie tai dar nežino; nereikia turėti istorijos iš anksto – jos ateina klausantis (kitų, savęs ir aplinkos); nebūna teisingų ar neteisintų prisiminimų, kiekvienas prisiminimas – unikalus ir vienintelis kaip ir istorija; istorijoms nereikia patarimų, jų reikia klausytis; tie, kas šiandien tavęs klauso – tie ir yra tinkamiausi tavo istorijos klausytojai; jei prie stalo jau pradedi trečią istoriją, o kažkas dar nepapasakojo nė vienos – užleisk eilę kitam. Istorijų kavinės laisvų kojų taisyklė: jei jauti, kad tavo mintys nuslydo kitur – turi laisvę, gali likti ir klausytis toliau, o gali pasinaudoti savo laisvomis kojomis ir ieškoti dar kitos istorijos. “Išsineši ne tai, ką papasakojai, o tai, ką patyrei“.
Tuo tarpu susitikimas tema „Pirmas kartas“ Istorijų kavinėje plėtojosi pagal iš anksto parengtą scenarijų. Lankytojai privalėjo sugrįžti prie stalų ir pasirinkti jiems rezonuojantį teiginį iš keturių, užrašytų padėtuose lapeliuose, ir pagal jį sugalvoti pasakojimą.
Kitas žingsnis – prie stalo per dvi minutes išrinkti vieną istoriją, kuri verta netrukus papasakoti kitiems žmonėms. Viena užstalė pasirinko istoriją tema „Gimdymo skatinimas“, kiti – „Burokėlis“, „Vainikas karvei“, „Rūkai?“, „Sunkus magnetofonas“. Pageidaujantys istorijos pasirinkta tema galėjo persėsti prie stalo, kur ji bus pasakojama. Tai buvo galima padaryti ir antrąsyk, ir trečiąsyk. Galiausiai renginio režisierius ir vedėjas paprašė labiausiai sudominusias istorijas užfiksuoti lapeliuose.
Dauguma lankytojų pakėlė rankas, jog ateis į antrąjį susitikimą Istorijų kavinėje.
Antrojo vakaro, įvykusio rugsėjo 30-ąją, tema - „Mano vieta Druskininkuose“. Jo esmę apibūdina susitikimo anonsas: “Kiekvienas turime vietą, su kuria šis miestas tampa truputį labiau mūsų. Suoliuką, prie kurio vis grįžtame. Taką, kurį renkamės vietoj trumpesnio. Kiemą, miško kampą, kavinės staliuką, ežero krantą ar visai nepastebimą praėjimą, kuris mums kažkodėl reiškia labai daug. Kur yra jūsų vieta Druskininkuose? Kodėl būtent ji? Kas ten nutiko, ką ji primena ir kokią miesto dalelę galėtų atverti kitiems?“.
Kaip ir pirmąjį kartą, buvo vaišinamasi istorijomis bei arbata ar kavos puodeliu pokalbyje dalyvaujant tiek, kiek nori.
Trečiojo Istorijų kavinės vakaro spalio 7-ąją tema – „Man brangus daiktas“. Teatro režisierius J. Tertelis šįkart pakvietė pasidalinti istorijomis apie brangius daiktus, kurių vertė nepamatuojama jų kaina. Per daiktų istorijas žmonės geriau pažįsta vieni kitus: kodėl daiktas jums brangus, kokia jo istorija, kokius prisiminimus sukelia ir t.t.
Apie ketvirtąjį susitikimą Istorijų kavinėje „Druskoniui“ panoro papasakoti kurorto viešnios Irena Varnienė iš Rokiškio ir Angelė Kraujalienė iš Ramygalos Panevėžio rajone. Besigydančios „Eglės“ sanatorijoje moterys Istorijų kavine ir mėgiamo aktoriaus bei režisieriaus J.Tertelio įdomia iniciatyva susidomėjo feisbuke, užsuko ir liko labai patenkintos. Šįsyk kavinėje apsilankė ir aktorius Paulius Kavoliūnas, kurio iniciatyva buvo rašomi laiškai artimam žmogui arba sau, antspauduojami specialiu štampu bei paruošiami išsiųsti. Spalio 14-osios vakare pagrindinė pokalbių tema buvo kiekvieno gyvenime atsitikęs įvykis, tolygus stebuklui.
Buvusi lietuvių kalbos mokytoja, aštuonių nuosavos kūrybos knygų autorė I.Varnienė, savo įspūdžius Druskininkuose surimavusi keliaujant po miestą traukinuku ar beklausant sanatorijoje saksofono ir fortepijono koncerto, sueiliavo ir apsilankymą Istorijų kavinėje:
Kur Druskonis ir bažnyčia šviečia Druskininkų Lelija
Ten auksinės scenos kryžiaus laureatas su žmona Justas kviečia į kavinę
Kur istorijų jums pynę audžia publika marga
Kaip gyvybę dovanojo gal likimas, gal dangus
Banglente audra nujojo, bet gyvas liko žmogus
Apie kalnus, lemties ženklus, išsipildančius sapnus
Nuoširdžius ranka rašytus laiškus į jūsų namus
Daug bičiulių čia sutiksi, daug istorijų gražių
Dar ilgai gal neužmirši žodžių, juoko ir jausmų
Ką išsinešei namolio permąstyk, ką supratai,
Kai prisiglaudei prie žodžio, turtingesnis pats tapai.
Susitikimų, vykstančių Istorijų kavinėje trečiadieniais iki lapkričio 4-osios, metu išgirstos istorijos veikiausiai taps kūrybinio tyrimo apie Druskininkus dalimi ir galbūt ateityje virs scenos kūriniu.
„Druskonio“ inf.