Paberti Švendubrės praeities guriniai

Spa­lio 15 die­ną Drus­ki­nin­kų sa­vi­val­dy­bės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pri­sta­ty­ta kny­ga „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niai“, ku­rios au­to­riai švie­sios at­min­ties ra­šy­to­jas Juo­zas Šikš­ne­lis ir kraš­to­ty­ri­nin­kas Al­gir­das Ter­ten. Jie iš at­si­mi­ni­mų, fak­tų ir gy­vų dzū­kiš­kų pa­sa­ko­ji­mų su­dė­lio­jo spal­vin­gą kai­mo pa­veiks­lą. 350 pus­la­pių kny­go­je - dau­giau kaip 200 nuo­trau­kų pa­pil­do pa­sa­ko­ji­mus ir lei­džia gy­viau pri­si­lies­ti prie šios iš­skir­ti­nės vie­to­vės pra­ei­ties. Ši kny­ga gi­mė ne tik iš au­to­rių dar­bo, bet ir iš ben­druo­me­nės da­ly­va­vi­mo. Prie kny­gos lei­dy­bos lė­šo­mis pri­si­dė­jo net 60 rė­mė­jų — Šven­dub­rės gy­ven­to­jų, jų vai­kų, bi­čiu­lių ir įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų.

Dok. filmo „Ten,kur Raigardas – Švendubrė“režisierius Romualdas Jarašauskas

Renginio moderatorius Petras Zurlys

Švendubrėnė Irena Maksel

Poetas ir gydytojas Jonas Tertelis

Alvydo Lukoševičiaus nuotraukos/www.alfotografija.lt

Drus­ki­nin­kų sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Lai­ma Žė­kie­nė, spa­lio 15-ąją pri­sta­ty­da­ma kny­gą „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niai“, ją įvar­di­jo uni­ka­liu Šven­dub­rės pra­ei­ties muzie­ju­mi. Di­rek­to­rė pri­mi­nė, jog šio­je Drus­ki­nin­kų vie­šo­sios bib­lio­te­kos sa­lė­je įvy­ko pas­ku­ti­nis švie­sios at­min­ties ra­šy­to­jo Juo­zo Šikš­ne­lio su­si­ti­ki­mas su skai­ty­to­jais. Tai bu­vo 2024 me­tų lapk­ri­čio 21 die­ną, kai jis pri­sta­tė sa­vo nau­jau­sią kny­gą – po­li­ti­nį de­tek­ty­vą „Tie­sos mo­men­tas“. Tuo­met nė vie­nas ne­nu­tuo­kė, jog tas su­si­ti­ki­mas taps pas­ku­ti­niuo­ju. Vos po tri­jų die­nų ra­šy­to­jo si­e­la iš­ke­lia­vo į dan­gaus aukš­ty­bes. Pa­sak L.Žė­kie­nės, tar­si li­ki­mo ženk­las ar­ba sim­bo­liš­kas su­ta­pi­mas – po­no Juo­zo, ži­no­mo bib­lio­te­ki­nin­ko, pas­ku­ti­nis ren­gi­nys įvy­ko tai­po­gi bib­lio­te­ko­je. De­ja, kny­gos „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niai“ au­to­rius sa­vo kny­gos nes­pė­jo pa­lai­ky­ti ran­ko­se. Ra­šy­to­jo su­ma­ny­mas, jo vi­so gy­ve­ni­mo sva­jo­nė įgy­ven­din­ta po dvie­jų me­tų. Prieš mus – tar­si iš ma­žų mo­zai­kos de­ta­lių su­dė­lio­tas J.Šikš­ne­lio tė­viš­kės pra­ei­ties pa­veiks­las. Ra­šy­to­jo šei­mos na­rių, ben­dra­au­to­riaus, bi­čiu­lių ir lei­dyk­los dė­ka lai­ko tėk­mė­je iš­si­bars­čiu­sios is­to­ri­jos  ir pri­si­mi­ni­mų nuo­tru­pos, uni­ka­lios nuo­trau­kos ir svar­būs fak­tai kruopš­čiai su­dė­ta į vie­ną vi­su­mą. Pa­sak di­rek­to­rės L.Žė­kie­nės, šian­dien  tai pas­ku­ti­nio­ji am­ži­na J.Šikš­ne­lio mei­lės dek­la­ra­ci­ja sa­vo tė­viš­kei.  Nau­jas lei­di­nys gal­būt ne­bū­tų iš­vy­dęs die­nos švie­sos be di­de­lių ir ki­tų žmo­nių pas­tan­gų– be Ter­e­sės Šikš­ne­lie­nės ir be kny­gos ben­dra­au­to­riaus Al­gir­do Ter­ten ne­į­kai­no­ja­mo in­dė­lio. Po­nia Lai­ma pri­mi­nė, kad Al­gir­das il­gus me­tus kruopš­čiai ren­ka ir puo­se­lė­ja Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­nius. Jis su­ge­bė­jo su­ras­ti, at­rink­ti ir į kny­gą su­dė­ti uni­ka­lius do­ku­men­tus, ku­rie tar­si gy­vai pra­by­la. Kai ra­šy­to­jo ne­be­li­ko, bū­tent Al­gir­das pri­si­ė­mė šven­tą pa­rei­gą su­rink­ti li­ku­sius pra­ei­ties gu­ri­nius ir juos su­jung­ti. Šios kny­gos gi­mi­mas – įro­dy­mas, kaip ga­li­ma kai­mo at­min­tį iš­gel­bė­ti nuo už­marš­ties. Už kny­gą, pa­mink­lą Šven­dub­rei, bib­lio­te­kos di­rek­to­rė pa­dė­ko­jo gė­lė­mis tos die­nos var­du­vi­nin­kei Ter­e­sei Šikš­ne­lie­nei bei aist­rin­gam kraš­to­ty­ri­nin­kui Al­gir­dui Ter­ten.

Knygos „Švendubrės praeities guriniai“leidybos rėmėjai ir renginio dalyviai

Ži­no­mas ša­lies bib­lio­fi­las Pet­ras Zur­lys pri­mi­nė sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mą J.Šikš­ne­liui pri­sta­ty­ti bū­si­mą kny­gą ap­ie Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­nius bei ra­šy­to­jo di­de­lį kul­tū­ri­nį pa­li­ki­mą vi­sai Lie­tu­vai. Po­nas Juo­zas bu­vo ir ra­šy­to­jas, ir skulp­to­rius, ir vie­nas žy­miau­sių Lie­tu­vos bib­lio­te­ki­nin­kų, di­de­lių pas­tan­gų dė­ka at­kū­ręs ir at­sta­tęs vie­ną ge­riau­sių ša­ly­je Klai­pė­dos Ie­vos Sim­o­nai­ty­tės bib­lio­te­ką, ku­riai il­gą lai­ką va­do­va­vo. Iš J.Šikš­ne­lio kny­gos „Kry­žiau ža­lio me­džio“  P.Zur­lys pa­ci­ta­vo au­to­riaus tar­si pra­na­šiš­ką min­tį: “Gra­žiai nu­mir­ti yra be ga­lo di­de­lis me­nas, ma­nai pats sau vie­nas. Juk ne­už­ten­ka trokš­ti mir­ties, o juo la­biau veng­ti. Gal­būt pa­kak­tų žiū­rė­ti į ją na­tū­ra­liai, t.y. kaip į vie­ną iš gy­ve­ni­mo tarps­nių, ka­žin, ar žmo­gus pa­jun­ta gy­ve­ni­mo pu­siau­ke­lę, po to se­nat­vę, kai ji ne­kvies­ta pa­si­bel­džia į gy­ve­ni­mo du­ris, taip ir mir­tis at­ė­jo, at­ė­jo ir vis­kas, nors ne vi­siems taip pa­si­se­ka“. P.Zur­lys krei­pė­si į su­si­rin­ku­sius - gal­vo­kim, kad Juo­zui pa­si­se­kė – stai­ga ne­ti­kė­tai gra­žiai nu­mir­ti. „ Juo­zas bu­vo ypa­tin­gas žmo­gus – jis su­ge­bė­jo su­jung­ti tai, kas at­ro­dė ne­su­jun­gia­ma. Vie­na ver­tus, jis bu­vo žo­džio meist­ras, au­dęs int­ri­guo­jan­čius si­u­že­tus, pa­si­ra­ši­nė­jęs pa­slap­tin­gu Rai­do Dur­bės sla­py­var­džiu, jaut­riai ap­ra­šęs žmo­giš­ką­sias lem­tis ro­ma­ne „Kry­žiau ža­lio me­džio“, ki­ta ver­tus, jis bu­vo ty­lus kū­rė­jas, ku­ris sa­vo ran­ka kal­bi­no gru­bų ak­me­nį ir me­dį, su­teik­da­mas jiems si­e­lą. Jis mo­kė­jo klau­sy­tis ty­los ir pa­vers­ti ją me­nu. Dau­gy­bę me­tų Juo­zas bu­vo Klai­pė­dos kul­tū­ros švy­tu­rys, Ie­vos Sim­o­nai­ty­tės bib­lio­te­kos dva­sia ir va­do­vas. Jis kū­rė na­mus kny­gai ir žmo­gui, vi­sa­da iš­lik­da­mas pa­pras­tas, gi­lus, tu­rin­tis ne­pa­kar­to­ja­mą hu­mo­ro jaus­mą ir ne­pa­ju­di­na­mą vi­di­nę ra­my­bę. Jis ne­si­e­kė tuš­čios šlo­vės, jo gau­ti ap­do­va­no­ji­mai, to­kie kaip Že­mai­tės ar Ie­vos Sim­o­nai­ty­tės pre­mi­jos, me­da­lis „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“, bu­vo tik na­tū­ra­lus jo ty­lių pa­si­šven­tu­sių dar­bų įver­ti­ni­mas. Šian­dien Juo­zas il­si­si sa­vo gim­to­jo kraš­to Šven­dub­rės že­mė­je, ku­rią taip my­lė­jo ir iš ku­rios sė­mė­si įkvė­pi­mo. Nors jo ne­bė­ra tarp mū­sų, jo pa­li­ki­mas lie­ka gy­vas. Kiek­vie­ną kar­tą, kai at­si­ver­si­me jo kny­gą, kai pa­lie­si­me jo skulp­tū­rą ar tie­siog pri­si­min­si­me jo iš­min­tin­gą žvilgs­nį, mes ir vėl su juo su­si­tik­sim,“ –kal­bė­jo ži­no­mas bib­lio­te­ki­nin­kas P.Zur­lys.

Iš fil­mo „Ten, kur Rai­gar­das – Šven­dub­rė“  kad­rų pra­bi­lo pats J.Šikš­ne­lis, ban­dy­da­mas at­sa­ky­ti į sun­kiau­sią klau­si­mą, kas jam yra Šven­dub­rė,“ juo­lab tai iš­sa­ky­da­mas žo­džiais, tą san­ty­kį su­ba­na­li­ni, to­dėl, kas yra la­bai svar­bu, žo­džiais ne­nu­sa­ko­ma“.

„Nuo­la­tos kar­to­ju, kad bū­da­mas Klai­pė­do­je, gy­ve­nu Šven­dub­re, o bū­da­mas Šven­dub­rė­je, gy­ve­nu Klai­pė­da. Jei­gu man kaž­kas už­kirs­tų ke­lią į Šven­dub­rę, aš Klai­pė­do­je už­dus­čiau,  nors tu­riu my­li­mą dar­bą, esu ver­ti­na­mas žmo­nių ir mies­to val­džios, ne­ma­žai pa­si­e­kęs. Nuo­la­tos kar­to­ju, kad Šven­dub­rė man – Mal­jor­ka, Ka­na­rai ir vi­si ki­ti  lie­tu­vių atos­to­gų me­tu mėgs­ta­mi ku­ror­tai,“ – fil­mo kad­ruo­se min­ti­jo ra­šy­to­jas.  J.Šikš­ne­lis į klau­si­mą, ko­dėl Šven­dub­rė­je jau­čia­si ge­rai, sun­kiai at­sa­ky­tų, nes tai žo­džiais ne­nu­sa­ko­ma, „ar tai žmo­nės, gam­ta, oras, ty­la – vis­kas kar­tu ir nie­kas at­ski­rai“. Svar­biau­sia Šven­dub­rė­je – nyks­tan­ti šven­dub­rie­tiš­ka tar­mė. Kai­mas uni­ka­lus vi­soj Lie­tu­voj, nes tu­ri sa­vo tar­mę, ku­ri su­rink­ta ir pub­li­kuo­ta „Drus­ki­nin­kų tar­mės žo­dy­ne“. J.Šikš­ne­lis pri­si­mi­nė mo­kyk­li­nius me­tus Drus­ki­nin­kuo­se, kai ben­dra­moks­liai ty­čio­da­vo­si iš šven­dub­rė­nų, kal­ban­čių sa­vo tar­me.

Iš kairės: Teresė Šikšnelienė, Laima Žėkienė, Algirdas Terten

Kapela „Ratnyčėlė“(vad.G.Černiauskas) parinko dainų apie tėviškę

Jono Bilinsko nuotraukos

P.Zur­lys pri­mi­nė kny­gos „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niai“ pri­sta­ty­mą rug­sė­jo 16 die­ną Vil­niaus ap­skri­ties Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, kur da­ly­va­vo kal­bi­nin­kė dr. As­ta Les­kaus­kai­tė, su­rin­ku­si šven­dub­rė­nų tar­mės ypa­tu­mus ir pa­skel­bu­si kny­go­je „Šven­dub­rės ap­y­lin­kių te­kstai“.

Kny­gos ben­dra­au­to­rius Al­gir­das Ter­ten pa­pa­sa­ko­jo, kaip pra­dė­jo ben­dra­dar­biau­ti su J.Šikš­ne­liu, rinkt kny­gai is­to­ri­nę me­džia­gą. Jei­gu Juo­zui ko­kia nors pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja su­kel­da­vo ne­aiš­ku­mų, jis vi­suo­met rei­ka­la­vo pat­vir­ti­ni­mo, kad tai tik­ras fak­tas, o ne le­gen­da. Dėl to te­ko kai ku­rių is­to­ri­jų at­si­sa­kyt. Pa­si­tai­kė at­ve­jų, kai anū­kai ne­ži­no­jo ap­ie jų se­ne­lio gau­tus aukš­tus vals­ty­bi­nius ap­do­va­no­ji­mus. Sa­vo už­ma­čio­mis J.Šikš­ne­lis bu­vo la­bai ener­gin­gas –jei­gu ką nors su­gal­vo­da­vo, bū­ti­nai  su ben­dra­min­čiais tu­rė­jo pa­da­ryt – su­ži­not, su­ieš­kot, nu­eit, nu­va­žiuot. Sa­vo ne­ti­kė­tos mir­ties iš­va­ka­rė­se į sve­čius už­su­ku­siems bi­čiu­liams su­spė­jo pa­pa­sa­ko­ti ap­ie sa­vo pla­nus įreng­ti se­no­vi­nį šu­li­nį su svir­ti­mi, iš­po­pu­lia­rin­ti pur­vo vo­nias tie­siog gam­to­je, Rai­gar­do slė­ny­je. Kai Juo­zas iš­ė­jo, ne­ži­nią dėl bū­si­mos kny­gos iš­sklai­dė Al­gir­do pa­gal­bi­nin­kai – ra­šy­to­jo žmo­na Ter­e­sė Šikš­ne­lie­nė, jo sū­nus ir mar­ti, Juo­zas Žit­kaus­kas. Ga­liau­siai kny­ga „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niai“ pa­si­ro­dė sim­bo­li­nę šienp­jo­vių čem­pio­na­to die­ną.

Ren­gi­nio mo­de­ra­to­rius P.Zur­lys pe­rskai­tė J.Šikš­ne­lio vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus ap­ie pir­mą­jį ap­si­lan­ky­mą bib­lio­te­ko­je, ku­ris vei­kiau­siai nu­lė­mė jo to­les­nį pro­fe­si­nį pa­si­rin­ki­mą. Tai įvy­ko Šven­dub­rė­je, Oi­dač­kų na­muo­se įsi­kū­ru­sio­je bib­lio­te­ko­je, kur aukš­ta­ū­gis bib­lio­te­ki­nin­kas Al­fon­sas pa­ta­rė Juo­zui pa­si­rink­ti vai­kiš­ką kny­ge­lę. Sim­bo­liš­kai pa­si­sa­ky­ti bu­vo pa­kvies­ta tų pa­čių Oi­dač­kų gi­mi­nės at­sto­vė Ire­na Mak­sel, pa­no­ru­si pa­pa­sa­ko­ti ap­ie J.Šikš­ne­lį kaip ap­ie pa­pras­tą Šven­dub­rės žmo­gų, ku­ris lan­ky­da­vo šven­dub­rė­nų na­mus, už­ei­da­vo iš­ger­ti ar­ba­tos, pa­bend­rau­ti, ypač su te­ta Ire­na. I.Mak­sel krei­pė­si į šven­dub­rė­nus, jog kar­tu pri­va­lė­tų įgy­ven­din­ti po­no Juo­zo su­ma­ny­mus, tar­kim, dėl ap­žval­gos bokš­to. Ak­cen­ta­vo nuo­la­ti­nį Al­gir­do Ter­ten įdir­bį ren­kant me­džia­gą „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niams“. „Di­džiu­o­juo­si esan­ti Šven­dub­rės ben­druo­me­nės da­lis,“ - už­bai­gė sa­vo pa­si­sa­ky­mą I.Mak­sel.

Po­e­tas gy­dy­to­jas Jo­nas Ter­te­lis kny­gos au­to­rių pa­pil­tus gu­ri­nius pri­ly­gi­no Šven­dub­rės pra­ei­ties is­to­ri­jos duo­nai. J.Ter­te­lis at­krei­pė dė­me­sį į šio dar­bo tęs­ti­nu­mą, to­li­mes­nį pra­ei­ties gu­ri­nių rin­ki­mą. Pa­žįs­tan­tis J.Šikš­ne­lį nuo mo­kyk­los lai­kų po­e­tas ir gy­dy­to­jas pas­te­bė­jo, jog Die­vas Juo­zui, ne­pai­sant ne­ga­lios, su­tei­kė dva­si­nę tvir­ty­bę, ku­rios tą­sa - fi­zi­nė stip­ry­bė, oru­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas, ki­tų žmo­nių po­jū­tis.  J.Ter­te­lis pri­mi­nė J.Šikš­ne­lio nuo­gąs­ta­vi­mus, iš­sa­ky­tus su­si­ti­ki­mų me­tu, jog spar­čiai ma­žė­ja žmo­nių, ga­lin­čių pa­pa­sa­ko­ti ap­ie Šven­dub­rės pra­ei­tį, ap­ie iš­girs­tas san­ty­ki­nes is­to­ri­nes tie­sas, ku­rias rei­kia daug­syk pa­tik­rin­ti, ap­ie Rai­gar­do slė­nio ir kai­mo ak­mens svar­bą aukš­tes­nia­me lyg­me­ny­je. Pri­si­mi­nė Šven­dub­rės kai­mo in­te­li­gen­tą Ant­a­ną Sma­liu­ką,va­di­na­mą Am­ba­sa­do­riu­mi, su ku­riuo jau­nam gy­dy­to­jui te­ko įdo­miai ben­drau­ti. Už­si­mi­nė ap­ie ry­šį su ži­no­mu šven­dub­rė­nu re­zis­ten­tu Ant­a­nu Su­rau­čiu­mi ir jo sū­nu­mi, gy­ve­nan­čiu Len­ki­jo­je. „Šven­dub­rė­nai tu­ri sa­vi­tą bruo­žą, ku­ris ski­ria­si nuo ap­lin­ki­nių kai­mų, - įsi­ti­ki­no J.Ter­te­lis. – Juos tik­riau­siai iš­ug­dė gy­ve­ni­mo kont­ras­tai, Ne­mu­nas, Ne­mu­nykš­tis, po­tvy­niai. Gy­ve­ni­mas prie­miš­ky­je, prie van­dens ir vos ne van­de­ny. Po­nas Jo­nas pri­mi­nė Šven­dub­rės tvir­ty­bės ir stip­ry­bės sim­bo­lių Juo­zo Šikš­ne­lio ir ne­to­li jo na­mų au­gan­čio ąžuo­lo be­tar­piš­ką ry­šį.

Iš do­ku­men­ti­nio fil­mo „Ten, kur Rai­gar­das – Šven­dub­rė“ ek­ra­no pra­bi­lęs J.Šikš­ne­lis pa­sa­ko­jo ap­ie sa­vo tė­vo ir jo bro­lių lem­ties ke­lius bei kė­lė pro­ble­mas, su­si­ju­sias su Šven­dub­rės ak­mens kraš­to­vaiz­džio draus­ti­niu. Fil­mą sa­vo pa­sa­ko­ji­mu pra­tę­sė jo re­ži­sie­rius Ro­mu­al­das Ja­ra­šaus­kas. Jam kny­ga „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niai“ bran­gi ir šil­ta dėl pa­gar­bos ir mei­lės vie­tai, ku­rio­je gi­mei ir gy­ve­nai, bet pir­miau­sia dėl pa­gar­bos žmo­nėms. Bran­gi dar ir dėl­to, kad pra­dė­jęs 2019 me­tais fil­mą ap­ie Šven­dub­rę kurt, po­nas Ro­mu­al­das iš­gy­ve­no dau­gy­bės žmo­nių li­ki­mus. In­tui­ty­viai pa­ju­to, kad į žmo­giš­ką gi­lu­mą rei­kia eit per pa­sa­ko­to­jų emo­ci­jas.  Ap­ti­ko ne­pa­kar­to­ja­mų emo­ci­jų, tar­kim, pa­sa­ko­ji­muo­se, kaip po­tvy­nio me­tu iš ap­sem­tų na­mų bu­vo gel­bė­ja­mi val­ti­mi šven­tų­jų pa­veiks­lai ar trem­ties į Si­bi­rą va­go­nuo­se gie­da­ma „Ma­ri­ja, Ma­ri­ja“. Tik­ras pe­rliu­kas bu­vo Ade­lė Pe­lut, ne­iš­sen­ka­mas pa­sa­ko­ji­mų šal­ti­nis. Fil­muo­jant iš­li­ko bran­gūs emo­ci­niai pliūps­niai. Skai­ty­da­mas kny­gą „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niai“,  R.Ja­ra­šaus­kas jau­čia au­to­riaus iš­min­tį – „gi­liai ka­bi­na, leng­vai skai­to­si“.

Ter­e­sė Šikš­ne­lie­nė pa­sa­ko­jo, kaip jos vy­ras Juo­zas ra­šy­da­vo kny­gas, koks ati­dus bu­vo pra­ei­ties fak­tams, ku­riuos pa­tik­rin­da­vo ke­lio­nė­mis į įvy­kio vie­tą, ra­šy­ti­niais ar­chy­vų šal­ti­niais, že­mė­la­piais, ke­liais pa­sa­ko­ji­mais. Ren­kant me­džia­gą kny­gai „Šven­dub­rės pra­ei­ties gu­ri­niai“ Šikš­ne­lių na­muo­se nuo­la­tos su­si­rink­da­vo šven­dub­rė­nai ir pa­pa­sa­ko­da­vo įdo­mių is­to­ri­jų, ku­rias rei­kė­da­vo pa­tik­rin­ti. Ka­dan­gi kny­gai pa­si­ro­dy­ti pa­dė­jo au­kos, J.Šikš­ne­lis gau­siems rė­mė­jams iš anks­to iš­dro­žė iš me­džio su­ve­ny­ri­nius dir­bi­nius, ku­rie bu­vo įteik­ti kar­tu su įrė­min­to­mis pa­dė­kos. Kny­gos su­tik­tu­vės tę­sė­si prie Šven­dub­rės šei­mi­nin­kių pa­ruoš­tų vai­šių.

„Drus­ko­nio“ inf.