„Kartais gyvenime tiesiog ateina momentas, kai norisi sau įrodyti, kad gali daugiau, nei iki tol manei“

 Šnekiname druskininkietę Aretą Ivanauskaitę, kuri neseniai įveikė vieną iš didžiausių savo gyvenimo iššūkių.

Savaitgalį Poznanėje Lenkijoje įveikėte savo pirmąjį „IRONMAN 70.3“ triatloną – 1,9 km nuplaukėte, 90 km nuvažiavote dviračiu ir 21,1 km nubėgote. Ko gero, šiuo atveju svarbiau ne užimta vieta ar pasiektas rezultatas, o savo ištvermės, valios bei fizinio pasiruošimo išbandymas iki pat finišo? Kodėl tam ryžotės? Kas paskatino vienam iš didžiausių savo gyvenimo fizinių iššūkių?

Tikrai taip. Šį kartą man svarbiausia buvo ne vieta ar rezultatas, o pats faktas, kad sugebėjau pasiekti finišą.

„IRONMAN 70.3“ buvo vienas didžiausių fizinių ir psichologinių iššūkių mano gyvenime. 1,9 km plaukimo, 90 km dviračiu ir 21,1 km bėgimo – skaičiai atrodo gana paprastai, kol nesusiduri su tuo realybėje. Ypač kai po plaukimo ir dviračio dar reikia nubėgti pusmaratonį.

Ryžausi todėl, kad norėjau save išbandyti. Man patinka iššūkiai, kurie iš pradžių atrodo šiek tiek per dideli. Turbūt būtent tai ir motyvuoja – kai nežinai, ar tikrai sugebėsi, bet nusprendi pabandyti.

Šiam tikslui ruošiausi apie devynis mėnesius. Per tą laiką buvo visko – labai gerų treniruočių, nuovargio, abejonių ir dienų, kai savimi nelabai tikėjau. Todėl finiše svarbiausia buvo ne laikrodis, o žinojimas, kad nepasidaviau.

Manau, kad tokie iššūkiai labai daug pasako apie žmogų. Kai pavargsta kūnas, lieka tavo galva ir valia. Ir būtent tai man buvo įdomiausia išbandyti.

Ar triatlonui ruošėtės viena, ar pasikliovėte vien savo jėgomis ir taktika, pati sau buvote trenerė? Kiek laiko ruošėtės? Apskritai, kaip vyko pasiruošimas triatlonui?

Didžiąją dalį proceso planavausi pati – derinau treniruotes, stebėjau savo progresą ir mokiausi suprasti savo kūną bei jo galimybes. Tačiau tikrai negalėčiau sakyti, kad viską dariau viena.

Per šį laikotarpį gavau labai daug palaikymo iš aplinkinių. Taip pat daug naudingų žinių ir patarimų gavau iš trenerio Edmundo Vekterio. Jis padėjo geriau suprasti pasiruošimo procesą, į ką reikėtų atkreipti dėmesį treniruotėse, ir, žinoma, viso pasiruošimo metu palaikė. 

Per devynis mėnesius teko derinti visas tris disciplinas – plaukimą, dviratį ir bėgimą – taip pat jėgos treniruotes. Treniravausi maždaug šešis kartus per savaitę. Artėjant varžyboms treniruotės ilgėjo, daugėjo ilgesnių distancijų ir treniruočių, kuriose reikėjo derinti kelias disciplinas.

Didžiausias iššūkis man buvo plaukimas, todėl jam skyriau daug dėmesio. Reikėjo ne tik fiziškai pasiruošti 1,9 km distancijai, bet ir išmokti valdyti tempą, kvėpavimą bei išlikti ramiai vandenyje. Dar treniruotėse ne visada buvau tikra, kad sugebėsiu 1,9 km nuplaukti per varžybų limitą. Todėl, kai išlipau iš vandens Poznanėje, man tai jau buvo mažas asmeninis finišas.

Pasiruošimas tikrai nebuvo lengvas. Per tuos devynis mėnesius supratau, kad tokio tikslo nepasieksi per trumpą laiką – reikia nuosekliai dirbti ir nepasiduoti, net kai ne viskas vyksta pagal planą.

Galbūt nuo jaunumės esate susijusi su sportu?

Visada mėgau būti aktyvi, sportuoti, tačiau į tokį ištvermės sportą atėjau gerokai vėliau. Man pačiai tai ir yra viena įdomiausių šios istorijos dalių – supratau, kad nebūtina būti sportininku nuo vaikystės, kad būdamas suaugęs žmogus galėtum išsikelti labai didelį fizinį tikslą.

Manau, kad kartais gyvenime tiesiog ateina momentas, kai norisi sau įrodyti, kad gali daugiau, nei iki tol manei.

Ar į triatlono varžybas Poznanėje vykote kartu su palaikymo komanda? Gal pastarosios varžybos kažkuo išsiskiria iš panašių triatlonų?

Taip, palaikymas buvo labai svarbus. Nors trasoje fiziškai viską turi padaryti pats, psichologiškai šalia esantys žmonės labai daug reiškia.

Poznanėje labai stipriai jautėsi bendruomenė. Atrodo, kad visi startuoja dėl skirtingų priežasčių, bet tuo pačiu metu visi supranta, ką reiškia būti toje trasoje. Vieni siekia rezultato, kiti nori pagerinti savo ankstesnį laiką, dar kiti, kaip aš, nori pirmą kartą įveikti visą distanciją.

Labiausiai įsiminė atmosfera ir žmonių palaikymas. Ypač bėgimo metu, kai jau esi pavargęs. Tada kiekvienas žiūrovo šūksnis, pažįstamas veidas ar žinojimas, kad tavęs kažkas laukia, tampa labai svarbus.

O kai pamatai finišo arką, jau nebesvarstai, kiek liko jėgų. Tiesiog eini iki galo.

Galbūt dalyvavote Druskininkų triatlono LTT etape rugsėjo 5-ąją? Kokiems išbandymams ar artimiausioms varžyboms šiuo metu ruošiatės?

Labai norėjau dalyvauti Druskininkų triatlono LTT etape rugsėjo 5-ąją, ypač todėl, kad po „IRONMAN“ norėjosi išbandyti save ir savo mieste. Deja, dėl darbo įsipareigojimų šį kartą sudalyvauti nepavyko.

Tačiau sporto tikrai neketinu mesti. Artimiausias mano iššūkis – Kaišiadorių maratonas, 42,2 km, spalio 10-ąją. Po „IRONMAN“ norisi šiek tiek pakeisti akcentą ir daugiau dėmesio skirti bėgimui.

Man patinka turėti tikslą, todėl jau žinau, kad po vieno iššūkio norėsis ruoštis kitam. Tik šį kartą noriu mėgautis procesu ir tuo, ką jau pavyko pasiekti, o ne nuolat galvoti apie kitą finišą.

Po 15 metų gyvenimo Jungtinėje Karalystėje šiais metais grįžote gyventi į Lietuvą ir apsistojote Druskininkuose. Ar mūsų miestą pasirinkote dėl palankių gamtinių sąlygų treniruotis, ar su mūsų kraštu esate artimais žmonėmis ir giminės šaknimis susijusi?

Iš tikrųjų Druskininkai iš pradžių net nebuvo mano planas ilgam. Čia gyvena mano šeima, todėl grįžusi į Lietuvą planavau Druskininkuose apsistoti tik laikinai – tai turėjo būti tarpinė stotelė prieš išvykstant gyventi į Ispaniją.

Tačiau gyvenimas, kaip dažnai nutinka, pakoregavo planus. Pradėjau čia daugiau įsitraukti į veiklą, susipažinau su žmonėmis, atsirado naujų pažinčių ir pajutau, kad šis miestas mane pradeda traukti. Galiausiai taip ir neišvažiavau.

Žinoma, Druskininkai labai tinkami aktyviam gyvenimo būdui. Gamta, miškai, dviračių ir bėgimo takai – sportuojant tai didelis privalumas. Bet turbūt ne vien gamta mane čia ir išlaikė. Labiausiai – žmonės ir atsiradęs jausmas, kad čia gera būti.

Kadangi mano darbas yra nuotolinis, turiu nemažai laisvės rinktis, kur gyventi. Todėl šią žiemą planuoju išvykti į Ispaniją, o po to jau žiūrėsime, kaip viskas susidėlios. Man patinka ne viską suplanuoti metams į priekį ir palikti šiek tiek vietos gyvenimui.

Ar tiesa, jog pastaraisiais metais iš Jungtinės Karalystės vis dažniau lietuviai sugrįžta į tėvynę dėl tenykštėje šalyje gerokai pabrangusio gyvenimo? Ką apskritai per tiek metų veikėte Jungtinėje Karalystėje? Kaip apibendrintumėte savo gyvenimo toje šalyje patirtis?

Žinoma, gyvenimo kaina turi įtakos, bet mano atveju tai tikrai nebuvo pagrindinė priežastis. Po daugelio metų tiesiog pajutau, kad noriu pokyčio ir pasikeitė mano prioritetai.

Aš pati Jungtinėje Karalystėje praleidau 15 metų, ir per tą laiką mano gyvenimas ten turėjo kelis gana skirtingus etapus. Daug metų gyvenau Londone, kur vadovavau modelių fotografijos studijai. Tai buvo labai intensyvus, dinamiškas gyvenimo etapas, davęs man daug profesinės ir gyvenimiškos patirties.

Po daugelio metų Londone pajutau, kad norisi visai kitokio gyvenimo – daugiau ramybės, gamtos ir mažiau didmiesčio tempo. Todėl persikėliau į Devoną, į labai gražią vietą prie jūros, kur įkūriau savo šunų viešbutį. Šią veiklą turėjau šešerius metus, ir tai tapo viena svarbiausių mano gyvenimo Jungtinėje Karalystėje patirčių.

Tie du gyvenimo etapai buvo visiškai skirtingi – nuo intensyvaus Londono ir darbo fotografijos industrijoje iki gyvenimo prie jūros ir nuosavo verslo. Manau, kad būtent dėl to savo 15 metų Jungtinėje Karalystėje vertinu labai pozityviai. Jie man davė daug patirties, savarankiškumo ir drąsos keisti savo gyvenimą, kai pajuntu, kad atėjo tam laikas.

Todėl savo grįžimo į Lietuvą nesiečiau vien su gyvenimo kainomis Jungtinėje Karalystėje. Tiesiog pajutau, kad atėjo laikas pokyčiams, naujam etapui ir kitokiai gyvenimo patirčiai. Šiandien jaučiuosi turinti daugiau laisvės rinktis, kur ir kaip noriu gyventi, todėl stengiuosi ateities pernelyg griežtai neplanuoti. Šią žiemą planuoju praleisti Ispanijoje, o tolesni planai, manau, susidėlios savaime.