„Tie, ku­rių bi­jo vi­si, bi­jo tų, ku­rie nie­ko ne­bi­jo“

 „Kie­no Kry­mas“ – tę­si­nys‍ ‍ ‍

‍ („G&G Sin­di­ka­tas“ dai­nos žo­džiai)

Romo Sadausko-Kvietkevičiaus fotoreportažas

Ren­gi­nių se­ri­ją „Kie­no Kry­mas“, vy­ku­sią rugp­jū­čio pa­bai­go­je, Drus­ki­nin­kų kul­tū­ros Le­li­ja  su­ma­nė tam, kad ne­pa­mirš­tu­me at­sa­ky­mo į šį, re­gis, pa­pras­tą klau­si­mą. „Kol ka­ras tę­sia­si, dė­me­sys slops­ta, o vie­šo­jo­je erd­vė­je vis daž­niau ban­do­ma pe­rra­šy­ti tik­ro­vę, svar­bu vėl ir vėl aiš­kiai pa­sa­ky­ti: Kry­mas nė­ra nuo­mo­nės klau­si­mas. Kry­mas yra Uk­rai­na,“ – Drus­ki­nin­kų kul­tū­ros Le­li­ja feis­bu­ke pri­sta­tė re­gi­nių cik­lą „Kie­no Kry­mas“.

Šią ren­gi­nių se­ri­ją rugp­jū­čio 25 d. už­bai­gė su­si­ti­ki­mas Le­li­jos pa­tal­po­se su iš­ti­ki­mais Uk­rai­nos rė­mė­jais - žur­na­lis­te Ri­ta Mi­liū­te ir gru­pės „G&G Sin­di­ka­tas“ ly­de­riu, Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos na­riu Gab­rie­liu Liau­dans­ku-Sva­ru. Gau­siai su­si­rin­ku­sių­jų plo­ji­mais su­tik­tas ir į ren­gi­nį iš Že­mai­ti­jos at­vy­kęs tau­to­dai­li­nin­kas Ai­va­ras Nor­bu­tas, ku­rio klau­si­mas, kie­no Kry­mas, už­duo­tas ru­sa­kal­biams Dai­na­vos kraš­to folk­lo­ro šven­tės mu­gė­je ir pir­kė­jo ap­skųs­tas šven­tės or­ga­ni­za­to­riams, su­kė­lė skan­da­lin­gą at­gar­sį vi­so­je Lie­tu­vo­je. Tai ta­po vie­na iš pa­ska­tų Le­li­jai su­reng­ti ren­gi­nių „Kie­no Kry­mas“ se­ri­ją ir su­lauk­ti ži­no­mų pa­šne­ko­vų, ku­rie gar­sė­ja pa­ra­mos ak­ci­jo­mis Uk­rai­nai.

Sva­ras į Drus­ki­nin­kus at­vy­ko pa­si­kal­bė­ti, pa­si­da­lin­ti, pa­si­bū­ti. „At­min­tis, ži­no­ji­mas, prak­ti­ka – ne­leis­ti sau pa­varg­ti re­miant Uk­rai­ną yra la­bai svar­būs ir ak­tu­a­lūs klau­si­mai, to­dėl pra­smin­ga, kad dėl to su­si­ren­ka ben­druo­me­nė,“ – pra­dė­jo Sva­ras. Jo ma­ny­mu, Le­li­jos sa­lė­je su­si­rin­ko pro­tin­gi žmo­nės, ku­rie jau se­niai sau at­sa­kę į ren­gi­nio klau­si­mą. Jo pa­si­ū­ly­ta ben­dro po­kal­bio for­ma iš­kart su­lau­kė su­si­rin­ku­sių­jų dė­me­sio, t.y. klau­si­mo, ką gal­vo­ja ap­ie Drus­ki­nin­kų me­ro ar­gu­men­tus, kad Kap­čia­mies­čo po­li­go­nas truk­dys ku­ror­to ra­my­bei. „Aš gy­ve­nu 9 ki­lo­met­rai nuo Pa­bra­dės po­li­go­no. Man net­ruk­do. Man net pa­tin­ka. La­bai re­tais at­ve­jais jau­čiu, kad ten kaž­kas vyks­ta. Ne­ti­kiu, kad ga­li kaž­kuo truk­dy­ti. Po­li­go­no at­si­ra­di­mas mums su­tvar­kė ke­lius – jų at­si­ra­do ten, kur jų ne­bu­vo. Bu­vo su­tvar­ky­ta vie­ti­nė inf­rast­ruk­tū­ra su­da­rant są­ly­gas są­jun­gi­nin­kų ka­riams, kad jie jaus­tų­si kuo ge­riau,“ - aiš­ki­no Sva­ras, pri­dū­ręs, jog po­li­go­nų Lie­tu­vo­je yra per ma­žai. Jam nu­nio­ko­tos Uk­rai­nos pa­vyz­džiu ant­ri­no R.Mi­liū­tė, tu­rin­ti daug vi­zu­a­li­nės me­džia­gos, kaip at­ro­do vals­ty­bės ir vie­to­vės, ku­rios tu­rė­jo ma­žai po­li­go­nų. Kiek­vie­ną die­ną gau­nan­ti įra­šų iš Uk­rai­nos, kaip po ka­ro veiks­mų at­ro­do tai, kas bu­vo gam­ta ir gy­ven­vie­tės, nes už­puo­li­mui iš anks­to ne­bu­vo tin­ka­mai pa­si­ruoš­ta, per ma­žai ten bu­vo įkur­din­ta po­li­go­nų. Ren­gi­nio da­ly­vis, gy­ve­nan­tis 8 ki­lo­met­rai nuo bal­ta­ru­siš­ko po­li­go­no, nu­ra­mi­no, jog su kai­my­nys­tė­je vyks­tan­čiais gaus­mais jau se­niai ap­si­pra­tęs. Sa­lė­je už­si­mez­gu­sią  dis­ku­si­ją dėl strin­gan­čių kom­pen­sa­ci­jų po­li­go­no ter­i­to­ri­jo­je gy­ve­nan­tiems as­me­nims, už­bai­gė kom­pe­ten­tin­gos ži­no­vės iš sa­lės detali in­for­ma­ci­ja ap­ie nu­ma­ty­tus iš­mo­kė­ji­mo ter­mi­nus – vi­sa tai vyks­ta pa­gal pla­ną. Ren­gi­nio sve­čiai  iš­sa­miai ak­cen­ta­vo pa­si­ruo­ši­mo die­nai x pra­ty­bo­mis svar­bą, idant ne­bū­tu­me už­klup­ti ne­mo­kė­da­mi ap­si­gin­ti nei gink­lu, nei fi­zi­ne iš­tver­me, nei ka­ry­bos iš­ma­ny­mu. Sva­ras įtai­giai pa­si­da­li­jo elekt­ro­ni­nės ko­vos pa­tir­ti­mis. Sa­vo is­to­ri­jas tei­kiant Uk­rai­nai lab­da­rą, ypač trans­por­to prie­mo­nes, pa­sa­ko­jo tiek pre­le­gen­tai, tiek jų klau­sy­to­jai.

Į klau­si­mą, ko­dėl pas­ta­ruo­ju me­tu su­ak­ty­vė­jo va­di­na­mie­ji tai­kos pra­na­šai, ku­rie drą­siai pa­si­sa­ko už drau­gys­tę su kai­my­nais de­monst­ruo­da­mi nuo­lan­ku­mą Ru­si­jai, R.Mi­liū­tė pir­miau­sia pa­ko­men­ta­vo vė­jais Sei­me, kur at­si­ran­da to­kių, ku­riems ne­į­tin­ka ten ka­ban­ti Uk­rai­nos vė­lia­va; ki­ti vie­šai vie­naip pa­si­sa­ko, bet ki­taip gal­vo­ja; vie­nus ka­muo­ja nos­tal­giš­ki pri­si­mi­ni­mai, ki­ti tai da­ro už pi­ni­gus, bet tai įro­dy­ti yra sun­ku.

Ren­gi­nio „Kie­no Kry­mas“ kal­ti­nin­kas A.Nor­bu­tas, rem­da­ma­sis Drus­ki­nin­kų ir sa­vo sa­vi­val­dy­bės pa­tir­ti­mis, kė­lė klau­si­mą, ko­dėl žmo­nės bi­jo vie­ti­nės val­džios, ir pa­pro­vo­kuo­tas pa­ko­men­ta­vo, jog dėl nuo­sa­vo že­mės skly­po ri­bų te­ko ir jam pa­tir­ti „mo­kes­tį“ už pi­lie­tiš­ką po­zi­ci­ją. Taik­liau­siai į pas­ta­rą­jį klau­si­mą at­sa­kė Sva­ras šmaikš­čiu po­sa­kiu „Aš nie­ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti – pa­sa­kė trys mi­li­jo­nai žmo­nių“, prieš tai bai­mę api­bū­di­nęs me­lu. Pri­dū­rė, kuo ge­riau gy­ve­nam, tuo sil­pnes­ni da­ro­mės. Anot Sva­ro, ge­rai gy­ven­da­mi, mes ta­pom sil­pnais, to­dėl tu­rim iš­mokt ko­vot už sa­vo tie­są. Ši ko­va nė­ra leng­va – vi­suo­met bus dis­kom­for­to. R.Mi­liū­tė ant­ri­no sa­vo pa­tir­ti­mi, jog per il­gai mes bu­vom kvai­liams to­le­ran­tiš­ki. Kal­bant ap­ie pri­o­ri­te­tus, Lie­tu­vos ir jos gy­ven­to­jų gy­ny­bą, įsi­mi­nė Sva­ro pas­te­bė­ji­mas:“Mū­sų vi­suo­me­nės vie­šai trans­liuo­ja­ma nuo­mo­nė yra ta di­džiu­lė jė­ga, ku­ri le­mia ir jų pa­si­rin­ki­mus“. 

Sve­čiai su­lau­kė įvai­riau­sių pa­si­tei­ra­vi­mų, tar­kim, pa­ly­gin­ti ka­riuo­me­nės ir šau­lių pa­slan­ku­mą, ar­ba kiek įta­kos, kad klau­si­mas „Kie­no Kry­mas“ ta­po ak­tu­a­lus Drus­ki­nin­kams, tu­ri jų ge­og­ra­fi­nė pa­dė­tis, „Be­lo­rus“ san­a­to­ri­jos bu­vi­mas ir kt.? Kaip at­sta­ty­ti rin­kė­jų pro­to bud­ru­mą ne chi­rur­gi­niu bū­du? Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių pas­ku­ti­niam ar­ba kraš­ti­niam klau­si­mui, gal sa­vo ver­ty­bes stip­riai dek­la­ruo­jan­tys ren­gi­nio sve­čiai tu­ri žmo­giš­ką pa­ta­ri­mą ir įžval­gą vie­ti­nės val­džios įsi­bai­mi­nu­siems drus­ki­nin­kie­čiams, pa­si­telk­ti Sva­ro ar­ba „G&G Sin­di­ka­tas“ dai­nos žo­džiai:“Tie, ku­rių bi­jo vi­si, bi­jo tų, ku­rie nie­ko ne­bi­jo“ . 

Pri­me­na­me, jog pir­ma­sis ren­gi­nių se­ri­jos „Kie­no Kry­mas“ sve­čias rugp­jū­čio 19 d. bu­vo Jo­nas Oh­ma­nas: re­ži­sie­rius, žur­na­lis­tas, sa­va­no­ris ir or­ga­ni­za­ci­jos „Blu­e/Yellow“ įkū­rė­jas, re­mian­tis Uk­rai­ną nuo 2014 me­tų. Le­li­jos pa­tal­po­se V.Ku­dir­kos g.39 vy­ko po­kal­bis ap­ie ka­rą be sau­gaus at­stu­mo. Ap­ie pro­pa­gan­dą, nuo­var­gį ir pa­vo­jin­gą pri­pra­ti­mą. Ap­ie tai, ką reiš­kia iš tie­sų bū­ti Uk­rai­nos pu­sė­je – ne tik žo­džiais, bet ir veiks­mais.

Rugp­jū­čio 21 d. ant­ra­ja­me se­ri­jos ren­gi­ny­je Ra­mū­nas Šer­pa­taus­kas, Drus­ki­nin­kų Gied­riaus Ma­tu­lio­nio 103-io­sios kuo­pos va­das, pa­ta­rė, ką tu­ri­me ži­no­ti ir ką da­ry­ti, jei­gu grės­mė pri­ar­tė­tų prie mū­sų pa­čių na­mų. Vie­ti­nių šau­lių va­das kal­bė­jo

ap­ie vi­suo­me­nės pa­si­ren­gi­mą ir ci­vi­li­nę sau­gą ga­li­mų na­cio­na­li­nio sau­gu­mo iš­šū­kių aki­vaiz­do­je. Be abst­rak­čių sce­na­ri­jų – ap­ie prak­ti­nius veiks­mus: kaip pa­si­ruoš­ti, kaip elg­tis kri­zės me­tu ir ko­kie spren­di­mai pa­de­da stip­rin­ti ne tik as­me­ni­nį, bet ir vi­sos ben­druo­me­nės at­spa­ru­mą.

„Drus­ko­nio“ ir Drus­ki­nin­kų kul­tū­ros Le­li­jos inf.