Dirb­tu­vės, ku­rios pa­de­da at­ras­ti in­di­vi­du­a­lias kū­ry­bi­nes ga­lias

Te­at­ro ir ki­no dra­ma­tur­gė Te­klė Kav­ta­ra­dzė

Šne­ki­na­me te­at­ro ir ki­no dra­ma­tur­gę Te­klę Kav­ta­ra­dzę, ne­se­niai vie­šė­ju­sią sa­vo vai­kys­tės mies­te Drus­ki­nin­kuo­se.

Išklausykite šį straipsnį (Audio)

Rugp­jū­čio 15–16 d. Drus­ki­nin­kų ne­pri­klau­so­mos kul­tū­ros erd­vė­je Le­li­ja ve­dė­te kū­ry­bi­nio ra­šy­mo dirb­tu­ves ar­ba prak­ti­kas, ku­rios pa­de­da at­ras­ti in­di­vi­du­a­lias kū­ry­bi­nes ga­lias. Be to, jau dau­ge­lį me­tu ren­gia­te pri­va­čius ra­šy­mo kur­sus. Nuo ko­kios idė­jos pra­si­de­da kiek­vie­no iš mū­sų kū­ry­bi­nė sa­vi­raiš­ka?  Ne­gi pa­kan­ka akis­ta­tos su sa­vi­mi ty­lo­je, už­ra­šant sa­vo bū­se­ną?

Kiek­vie­no kū­ry­bi­nė sa­vi­raiš­ka, ti­kiu, pra­si­de­da nuo įvai­riau­sių mo­men­tų. Ga­liu da­lin­tis sa­vo pa­tir­ti­mi ir da­bar, pe­rskai­čius klau­si­mą, at­ė­jo min­tis, kad man la­biau­siai no­ras kū­ry­biš­kai iš(si)reikš­ti at­ei­na iš/nuo jaus­mo. Net la­biau, nei min­ties, min­čių. Akis­ta­ta su sa­vi­mi ty­lo­je, nuo­šir­džiai ma­nau, yra taip bran­gu ir taip re­ta, ypač da­bar, kad to aki­vaiz­do­je iš tik­rų­jų ga­li iš­kil­ti la­bai ryš­kių, svar­bią in­for­ma­ci­ją tal­pi­nan­čių bū­se­nų, jaus­mų, min­čių, pas­te­bė­ji­mų.

Ko ge­ro, kū­ry­bi­nio ra­šy­mo dirb­tu­vės ar kur­sai –  ne vien ra­cio­na­liai ap­mąs­ty­ta ei­ga, bet tuo­kart ir kū­ry­bos pro­ce­sas?

La­bai ar­ti­mas klau­si­mas, nes iš­ties kuo to­liau, tuo la­biau su­pran­tu, kad tiek ra­šy­mo prak­ti­kų/edu­ka­ci­jų ren­gi­niai, ku­riuos ren­giu, t.y ku­riu, yra at­ski­ras kū­ri­nys. Tai ir­gi yra kū­ry­ba, ta­me yra dra­ma­tur­gi­nis pa­grin­das, tėk­mė, tam rei­kia jaus­ti, pas­te­bė­ti, su­val­dy­ti, pri­tai­ky­ti ne tik pa­ruoš­tą pla­ną, bet ir čia ir da­bar pa­ti­ria­mus da­ly­kus - emo­ci­jas, ki­to žmo­gaus bū­vį ir reak­ci­jas, vi­sų bu­vi­mą čia ir da­bar, kū­no im­pul­sus. Ben­dro­je sin­te­zė­je ir gims­ta, ku­ria­si tai, ką va­di­nu ra­šy­mo prak­ti­ko­mis.

Ra­šy­ti pra­dė­jot, bū­da­ma vie­nuo­li­kos–dvy­li­kos me­tų. Jau mo­kyk­lo­je pa­ra­šėt ke­lias kny­gas. Prie to­li­mes­nės jū­sų at­ei­ties, ma­tyt, pri­si­dė­jo ir šei­mos ri­tu­a­lai kny­gas skai­ty­ti gar­siai, ben­drai jas ap­tar­ti, kaip ir fil­mus ar se­ria­lus?

Taip, esu tik­ra, kad tai žy­miai prie to pri­si­dė­jo. Ma­nau, kad šei­mos ri­tu­a­lų dė­ka anks­ti pa­ty­riau, ką reiš­kia is­to­ri­ją, pa­sa­ko­ji­mą pa­tir­ti ne tik po vie­ną, bet kar­tu - su ki­tais ar­ti­mais žmo­nė­mis. Kar­tu ne­ri­mau­ti, jau­din­tis, džiaug­tis, sir­gti už pe­rso­na­žus. Se­ria­lai, fil­mai, kny­gos. Iš pra­džių skai­ty­da­vo­me, žiū­rė­da­vo­me daug ką kar­tu, po to jau ir po vie­ną. Tai tiek pa­ties kū­ri­nio pa­ty­ri­mas, tiek pa­ty­ri­mas kar­tu - da­vė tik­rai la­bai daug.

Gal­būt te­ko pa­ra­šy­ti sce­na­ri­jų sa­vo se­sers Ma­ri­jos, vie­nos iš ryš­kiau­sių mū­sų  jau­no­sios kar­tos ki­no re­ži­sie­rių, fil­mams?

Su se­se kū­ry­bo­je esa­me la­bai ar­ti, ša­lia, nuo­lat ap­ta­ri­nė­ja­me vie­na ki­tos idė­jas, sce­na­ri­jų va­rian­tus, ta­čiau tik da­bar mū­sų lau­kia pir­ma­sis tik­rai la­bai ben­dras ir la­bai as­me­niš­kas fil­mo pro­jek­tas, ku­rio sce­na­ri­jų ra­šau aš, vys­to­me kar­tu, Ma­ri­ja re­ži­suo­ja, o aš ir vai­di­nu. Tai lau­kia la­bai nau­ja pa­tir­tis, ku­ri jau pra­si­dė­jo šią va­sa­rą, ma­ty­si­me, kaip ap­lin­ky­bės ir ga­li­my­bė dė­lios to­li­mes­nę kū­ri­nio ei­gą, bet kur­ti su se­se­ri­mi yra vie­nas ma­lo­nu­mas. Toks jaus­mas, kad vai­kys­tės-pa­aug­lys­tės kū­ry­bi­nės pa­tir­tys per­si­ke­lia į mū­sų da­bar­ties gy­ve­ni­mą ir net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad tai yra mū­sų dar­bas. Nors pro­ce­sai rei­ka­lau­ja daug iš­ban­dy­mų, iš­tver­mės, pa­si­ti­kė­ji­mas vie­na ki­ta ir ža­vė­ji­ma­sis pa­leng­vi­na es­mi­nę kū­ry­bos da­lį.

Vie­na iš prie­žas­čių, ko­dėl jus šne­ki­na­me, jū­sų, se­sers Ma­ri­jos bei ma­mos Ra­sos Bie­liaus­kai­tės, ži­no­mos psicho­lo­gės, ar­ti­mi ry­šiai su Drus­ki­nin­kais. Ko ge­ro, mū­sų mies­te­lis ne vien tik su jū­sų vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais su­si­jęs?

Teklė su sese Marija ir mama Rasa

Drus­ki­nin­kai bu­vo ir li­ko ne­pa­pras­tai svar­bia ir ypa­tin­ga vie­ta man ir, ti­kiu, vi­sai mū­sų šei­mai. Ži­no­ma, pir­miau­sia taip yra dėl mū­sų vai­kys­tės, pra­leis­tos čia, ar­ti­mų­jų, su ku­riais au­go­me, bu­vo­me, o ir to­liau ben­drau­ja­me čia, šia­me mies­te. Per lai­ką, me­tus, Drus­ki­nin­kai tar­si at­si­sky­rė į dvi da­lis/pa­tir­ties lau­kus. Pra­ei­ties/ra­jo­no ir da­bar­ties / cent­ri­nės mies­to da­lies, ku­ri da­bar ta­po po­il­sio, at­ok­vė­pio, sa­vait­ga­lio ir atos­to­gų vie­ta. Abi da­lys jun­gia­si, ta­čiau yra tam tik­ra men­ta­li­nė ir emo­ci­nė at­skir­tis, nes ta da­bar­ties - cent­ri­nės mies­to da­lies pa­tir­tis tar­si ku­ria nau­ją san­ty­kį su mies­tu, ku­ror­tu, po­il­sio zo­no­mis, o ki­ta - la­biau ra­jo­no da­lis li­ku­si kaip pri­si­mi­ni­mų, grį­ži­mo, šei­mos ter­i­to­ri­ja. O vis­ką jun­gia, si­e­ja eže­rai, miš­kas, miš­kai, ta­ke­liai, upė. Jau­čiuo­si la­bai tur­tin­ga ir lai­min­ga tu­rė­da­ma san­ty­kį su to­kia ypa­tin­ga vie­ta, nes at­ok­vė­pio ir at­si­trau­ki­mo nuo kas­die­ny­bės, sos­ti­nės, rei­kia vis la­biau. O da­bar esu pa­ti lai­min­giau­sia, kad Drus­ki­nin­kai pil­do­si to­kiais žmo­nė­mis, ben­druo­me­nė­mis, kaip Le­li­jos kul­tū­ros erd­vė, ku­ri tar­si su­jun­gia tuos po­lius, žmo­nes, ben­druo­me­nes.

Te­klė Kav­ta­ra­dzė (gim.1990 m.) – te­at­ro ir ki­no dra­ma­tur­gė. Ra­šy­ti pra­dė­jo nuo pro­zos ir po­e­zi­jos, vė­liau pri­ar­tė­jo prie ra­šy­mo ki­nui ir te­at­rui. Bai­gė ki­no dra­ma­tur­gi­jos ba­ka­lau­ro ir vai­dy­bos ma­gist­ro stu­di­jas LMTA (da­bar – KI­MO), kur šian­dien pa­ti dės­to ir yra vie­na iš ki­no dra­ma­tur­gi­jos kur­so va­do­vių. Jau de­šim­tus me­tus ve­da kū­ry­bi­nio ra­šy­mo dirb­tu­ves.