Ypa­tin­gi Drus­ki­nin­kų me­džiai

Pra­ė­ju­sį sa­vait­ga­lį Drus­ki­nin­kuo­se įvy­ku­sio Gam­tos ter­a­pi­jos fes­ti­va­lio me­tu su­reng­ta pa­žin­ti­nė eks­kur­si­ja „Ypa­tin­gi Drus­ki­nin­kų me­džiai“, ku­rią pra­ve­dė vie­ti­nė gi­dė Jur­gi­ta Več­kie­nė.

Prieš eks­kur­si­ją, ku­ri pra­si­dė­jo K.Di­nei­kos svei­ka­tin­gu­mo pa­rke, miš­ki­nin­kas, gam­tos ter­a­pi­jos dės­ty­to­jas Li­nas Dau­ba­ras at­krei­pė dė­me­sį į ne­tin­ka­mai per sprin­dį, 10-15 cm nuo pu­šų, esan­čių cent­ri­nė­je pa­la­pi­nė­je, ka­mie­nų su­dė­tas trin­ke­les, ku­rios truk­do me­džiams gau­ti van­dens ir ki­tų me­džia­gų. „Šios pu­šys iš­mirs,“ - sa­ko miš­ki­nin­kas, ro­dy­da­mas į jų ap­džiū­vu­sias vir­šū­nes, ky­šan­čias iš pa­la­pi­nės sto­go. Tuo tar­pu drus­ki­nin­kie­tė gi­dė Jur­gi­ta eks­kur­si­ją „Ypa­tin­gi Drus­ki­nin­kų me­džiai“ K.Di­nei­kos svei­ka­tin­gu­mo pa­rke pra­dė­jo ne­at­si­tik­ti­nai –čio­nykš­tės iš­la­kios pu­šys, ku­rioms, ži­no­vų pas­te­bė­ji­mu, ga­lė­tų bū­ti ap­ie 150 me­tų, bu­vo šio uni­ka­laus pa­rko kū­ri­mo­si prieš 100 me­tų, liu­di­nin­kės. Pri­min­ta šio pa­rko įkū­rė­ja jau­nu­tė iš­si­la­vi­nu­si pil­na nau­jo­vių ent­uziaz­mo gy­dy­to­ja Eu­ge­ni­ja Le­vic­ka, at­vyk­da­vu­si iš Var­šu­vos ku­ror­ti­nio se­zo­no me­tu ir pa­ci­en­tus svei­ka­ti­nu­si sau­lės, oro ir van­dens pro­ce­dū­ro­mis tam skir­ta­me miš­ko plo­te. Vė­liau pa­rkui va­do­va­vo Ka­ro­lis Di­nei­ka, ku­rio var­das su­teik­tas da­bar­ti­niam svei­ka­tin­gu­mo pa­rkui.

Ki­tas eks­kur­si­jos su­sto­ji­mas – se­no­sio­se Drus­ki­nin­kų ka­pi­nė­se prie me­džio, ku­ris me­na 1914 me­tus. Taip su­si­klos­tė  li­ki­mas, jog M.K.Čiur­lio­no tė­vas mi­rė be­pra­si­de­dant Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui, to­dėl ne­bu­vo lai­ko de­ra­mai pa­si­rū­pin­ti jo ka­pa­vie­te. Tė­vas bu­vo pa­lai­do­tas ša­lia me­džio, ku­rio ka­mie­ne iš­skob­tas kry­že­lis ir ini­cia­lai. Jo am­ži­no po­il­sio vie­ta -  ne ne­to­lie­se esan­čio­je Čiur­lio­nių šei­my­ni­nė­je ka­pa­vie­tė­je, o bū­tent prie to me­džio, iš­sau­go­ju­sio kry­žiaus ir ini­cia­lų ženk­lus. 

Iš se­nų­jų ka­pi­nių Drus­ko­nio eže­ro pa­kran­te –iki uni­ka­lios pu­šies, kaž­ka­da sto­vė­ju­sios ša­lia ke­lio į Pa­rie­čę. Anot gi­dės Jur­gi­tos, ši­ta pu­šis va­di­na­ma Čiur­lio­nio kė­du­te, nes Kas­tu­kas, at­si­vež­tas iš Va­rė­nos, kur gi­mė, au­go Drus­ko­nio eže­ro pa­kran­tė­je, įmy­nęs čia daug pėd­sa­kų tiek vai­kys­tė­je, tiek ir vė­liau. Kai M.K.Čiur­lio­nis bu­vo stu­den­tas, pa­rvyk­da­vo trau­ki­niu iki Pa­rie­čės ir mėg­da­vo iš ten pa­rei­ti smė­lė­tu ke­liu iki Drus­ki­nin­kų pės­čio­mis 17 vars­tų. Nors jo at­va­žiuo­da­vo pa­si­tik­ti, ta­čiau jis la­biau mėg­da­vo pa­rei­ti pės­čio­mis. Gi­dė pa­ci­ta­vo M.K.Čiur­lio­nio laiš­ko sa­vo drau­gui E.Mo­ravs­kiui iš­trau­ką, kur jis džiau­gia­si su­grį­ži­mu į tė­viš­kę, pu­šų šnabž­de­siu, ku­ris pa­na­šus į no­rą kaž­ką pa­sa­ky­ti, eže­riu­ko bliz­ge­siu, gand­ra­liz­džiu, gim­to­sios so­dy­bos dar­že­liu. Sa­ko­ma, jog M.K.Čiur­lio­nis, iš­vyk­da­mas iš Drus­ki­nin­kų, su sa­vi­mi pa­si­im­da­vo pu­šies ša­ke­lę, ku­ri pri­min­da­vo tė­viš­kę. J.Več­kie­nė pa­ra­gin­o eks­kur­si­jos ir tuo­syk gam­tos ter­a­pi­jos fes­ti­va­lio da­ly­vius prie M.K.Čiur­lio­nio vai­kys­tės me­džio trum­pam už­si­merk­ti ir vaiz­duo­tė­je pa­ma­ty­ti sa­vo vai­kys­tės me­dį, jį ap­ka­bin­ti, pa­si­sem­ti iš jo jė­gų.

Prie M.K.Čiur­lio­niui skir­to at­mi­ni­mo suo­le­lio gi­dė pri­mi­nė ir pa­i­liust­ra­vo pa­veiks­lu mū­sų ge­nea­laus me­ni­nin­ko vaiz­duo­tę ka­rū­nuo­jant me­džius, ypač pu­šis. Šį mo­ty­vą, t.y. tris pu­še­les su ka­rū­no­mis, pa­nau­do­jo bro­liai Ta­ra­bil­dos, kur­da­mi Drus­ki­nin­kų her­bą. Be abe­jo, su­sto­ta ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ta prie be­ne daž­niau­siai įam­ži­na­mo vie­ti­nio me­džio – iš­skir­ti­nės for­mos ber­žo Drus­ko­nio pa­kran­tė­je. Jis dar va­di­na­mas jau­na­ve­džių me­džiu, nes ant jo ar­ba prie jo mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­tis ką tik su­si­tuo­ku­sie­ji ne­to­lie­se esan­čia­me mies­to muzie­ju­je.

Prie pa­veiks­lo „Ka­ra­lių pa­sa­ka“ sten­do iš­kal­bą ap­ie M.K.Čiur­lio­nio kū­ry­bi­nes ga­lias gi­dė su­si­e­jo su daž­nais jo pa­veiks­luo­se me­džių mo­ty­vais, ku­riuo­se daug įvai­riau­sio vyks­mo, iš­mo­nės ir muzi­kos. Eks­kur­si­jos da­ly­viai bu­vo pa­kvies­ti sa­va­ran­kiš­kai ap­lan­ky­ti Čiur­lio­nių so­dą, pa­ska­nau­ti iš­li­ku­sių se­nų obe­lų vai­sių bei su­si­pa­žin­ti su lau­ko eks­po­zi­ci­ja ap­ie kiek­vie­ną šei­mos na­rį.

Dar vie­nas įdo­mus Drus­ki­nin­kų me­dis – kamšt­me­dis, ku­rio prieš­is­to­rę, pa­sak gi­dės Jur­gi­tos, ga­li­ma ap­tik­ti be­rods 1806 me­tų mies­to pla­ne. Ja­me da­bar­ti­nės V.Ku­dir­kos gat­vės plo­te pa­žy­mė­tas dva­re­lis, ku­rį puo­šė daug gra­žių eg­zo­tiš­kų au­ga­lų, vie­ni iš jų  kamšt­me­džiai.

Po­tvy­nio me­dis Gy­dyk­lų pa­rke, ant ku­rio pri­tvir­tin­ta len­te­lė, pri­me­nan­ti 1958 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sio po­tvy­nį, kai Ne­mu­no van­duo pa­ki­lo iki 10,5 met­rų. To­kio tu­ri­nio len­te­lę ant šio me­džio, ku­rį pa­si­e­kė lai­ve­liu, pa­ka­bi­no tuo­me­ti­nė gy­dyk­lų gy­dy­to­ja Al­bi­na Da­li­bo­gai­tė. Ji pa­li­ko pri­si­mi­ni­mą, jog van­dens bu­vo tiek, kad gy­dyk­lų pur­vo sky­riu­je ša­mai ap­si­gy­ve­no. Gi­dė Jur­gi­ta pa­ro­dė nuo­trau­kas ki­to ypa­tin­go me­džio, ku­ris au­go ne­to­lie­se gy­dyk­lų pa­rko – tai va­di­na­mas Pil­suds­kio ąžuo­las, de­ja, ne­iš­li­kęs dėl pa­tir­tų žai­bų bei vėt­rų. Ga­liau­siai jį pa­kir­to  vėt­ra 2017 me­tų  bir­že­lio mė­ne­sį.

Eks­kur­si­ja „Ypa­tin­gi Drus­ki­nin­kų me­džiai“ už­baig­ta prie UNO ar­ba kars­ty­nių pa­rko, ku­ris su­tei­kia daug tei­gia­mų emo­ci­jų bei pro­gą pa­žin­ti sa­vo kū­no ga­li­my­bes. Gi­dė Jur­gi­ta pri­si­pa­ži­no, jog eks­kur­si­ją ypa­tin­gų vie­ti­nių me­džių tem­a su­mąs­tė, kai šiais me­tais Drus­ki­nin­kai bu­vo pa­skelb­ti Eu­ro­pos me­džių mies­tu. Drus­ki­nin­kie­tė iki­mo­kyk­li­nu­kų mo­ky­to­ja J.Več­kie­nė, ku­rios po­mė­gis ves­ti eks­kur­si­jas,  feis­bu­ko pa­sky­ro­je “Eks­kur­si­jos ir edu­ka­ci­jos Drus­ki­nin­kuo­se“ kvie­čia susidomėjusius pa­si­rink­ti do­mi­nan­čią tem­ą iš gau­sios jų pa­si­ū­los.

„Drus­ko­nio“ inf.